Kreipinys į sąžinę

Pirmadienis, 11 Gegužė 2009 10:31

Kas kartą užsukus į mišką, norisi giliai giliai įkvėpti tyro oro, ištiesti ant samanų paklotės miesto asfalto nuvargintas kojas ir gerai įsiklausyti kaip skamba miško garsai. Norisi apie nieką negalvoti, nieko nesakyti, tiesiog pabūti su savimi ir pasvajoti. Norisi pajusti gamtą! Prisiliesti prie to, kas nepagaminama, nesukonstruojama, neišrandama, tiesiog paprasta, natūralu ir tyra. Kas kartą širdį ir kūną užlieja neapsakomų jausmų lavina. Tai nepaaiškinama ir žmogaus protu nesuvokiama. Tai tarsi aksioma, kuriai nėra apibrėžimų ir nereikia įrodymų. Miške taip pasijunti ir taškas... Bet... Sugrįžkime į realybę, atverkime plačiai akis ir apsidairykime aplinkui.

Siela verkia, protas nerimauja, kai regi aplinkui pūpsančias krūvas šiukšlių, nuniokotas poilsio aikšteles ar nuo gaisro nualintus medžius. Tą akimirką mintyse praskrieja aibė klausimų ir nuogąstavimų. Kokius miškus matysime po dvidešimties metų? Ką paliksime ateinančioms kartoms? Ar tikrai norime, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai lakstytų po polietileninę miško paklotę, žaistų nudegusių pienių pievoje, raustųsi plastikinių pakuočių ir taros masyvuose, stiklo šukėmis paišytų juos supantį pasaulį?!

O atrodo, kad ką tik sėdėjai didžiųjų pušų paūksmėj, bandei įminti miško paslaptis ir godžiai gėrei skleidžiamą medienos kvapą.

Ramiai atsisėskite, įkvėpkite gryno oro ir dar kartą rimtai rimtai apsvarstykite, įsiklausykite į savo sąžinę, į savo širdies plakimą. Ar tikrai mes tapome tokie abejingi? Abejingi viskam - pirmų žibučių žydėjimui, saulės pašvaistei, žolės kvapui - ateičiai - savo vaikams...

Brangūs piliečiai, mes - miškininkai - kreipiamės į Jus. Norime paliesti jautriausią Jūsų dūšios kertelę, sąmonę ir pasąmonę, kad kartu įvertintume, kas svarbu, o kas ne, kad kartu be jokios prievolės puoselėtume tai, ką turime šiandien. Iš visos visos savo didelės miškininkų širdies prašome, tiesiog nepalikti dar rusenančios liepsnelės, nepaversti miško ir miško pakelių savotiškais sąvartynais, neniokoti atokvėpio ir poilsio vietelių... Atrodo, prašome juk tiek nedaug, ir kartu tiek daug, nes tai viso gyvenimo triūsas pakeisti požiūri į mus supančių miškų išsaugojimą. Nedelsiant imkimės iniciatyvos, kad paliktume anūkams dalelę savęs - akimirką, kada žalia žalia per visą dangų, žalia per vaiko širdį, žalia per tą pasaulį, kuris mus girdi.

kaipissiaubofilmo