 |
   |
|
|
|
|
Rekreacija
Dėkojame, kad:
_______________________________________________________
Lankytinos vietos
Dūkštų rekreaciniai objektai
Dūkštų ąžuolynas Pavargęs nuo miesto šurmulio, kasdienybės rūpesčių ar norėdamas pabūti gamtoje, atvyk į Dūkštų ąžuolyną. Čia ne tik pasvajosi atsirėmęs į kelių šimtų metų ąžuolą, bet ir pasisemsi jėgų, naujų minčių ir įkvėpimo naujiems darbams...
Senovės protėviai gerbė ąžuolus, tikėjo jų antgamtinėmis galiomis, gėrėjosi jų stiprybe, ilgaamžiškumu. Su metais kito žmonių supratimas apie gamtą, įsigalėjo vartotojiškas požiūris, į ąžuolą pradėta žiūrėti kaip į galimą pelną. Šiandien mažai kur galime pamatyti senovės ąžuolynų vaizdą, pajusti jų dvasią ar pasiklausyti senolio ąžuolo ošimo. Vienas seniausių, ir didžiausių, žmogaus rankos nepaliestas Lietuvoje yra Dūkštų ąžuolynas, kuris auga 302 ha dydžio plote ir randasi tarp pirmosios Lietuvos sostinės Kernavės ir dabartinės - Vilniaus. Jame įsteigtas 36,2 ha ploto gamtinis rezervatas, kur draudžiama bet kokia ūkinė žmogaus veikla. Vilniaus miškų urėdijos miškininkai, suprasdami koks svarbus yra šis ąžuolynas, jame įrengė pažintinį 2,2 km. taką, kuris pritaikytas ir žmonėms su judėjimo negalia. Palei pažintinį taką lankytoją pasitinka medžio skulptūros, kurios vaizduoja senovės lietuvių - Pagonybės Dievus ir Deives, legendų, istorijos ir mitologijos personažus. Taką projektavo dr. B. Baroniūnas ir architektė N. Jarašiūnienė. Skulptūrų autoriai - tautodailininkai E. Motiejutis ir N. Valuckas. Meistras D. Mačiokas bei Valakupių reabilitacijos centro medžio technologijos ir medžio dizaino mokytojai kartu su neįgaliaisiais studentais. Pažintinis takas tarsi ąžuolo šaka su trimis atšakomis, kurio pradžioje pastatyta skulptūra Lietuvos karaliui Mindaugui, nes manoma, kad būtent šiose apylinkėse ir kūrėsi Mindaugo Lietuva. Mitologinė tako atšaka veda iki paslaptingo akmens su rašmenimis, kuris iki šiol yra mįslė. Jame matomi ženklai panašūs į runas, o šoniniame paviršiuje matyti lygiakraštis kryžius, kuris kaip manoma, senovėje reiškė ugnies arba saulės simbolį. Dėl tikslios šių ženklų kilmės kol kas neprieita vieningos išvados. Ąžuolyno atkūrimo atšaka supažindina su miškininkų darbu saugant ir atkuriant ąžuolyną. O gamtos tako atšaka eina pro unikalius ąžuolyno augalus, žvėrių išmintus takus ir tikrąjį medyno vaizdą. Kiekviena tako atkarpa savaip skirtinga ir kaskart atverianti naujus vaizdus. Plačiame take įrengtos aikštelės, kur galima sustojus netrukdant praeiviams įsiklausyti ąžuolų kalbos ar stebėti mažą vabalėlį ropojantį augalo stiebu. Čia ne tik pasivaikščiosite tarp didingų ąžuolų, bet ir daug sužinosite apie miškininkystę, negyvąją medieną, medienos sortimentus, miško kenkėjus, elninius žvėris... Kiek pailsę, galėsite prisėsti ant suoliukų, pailsėti patraukliose poilsiavietėse ar pasisupti sūpynėse... Dūkštų ąžuolyne randama daug retų, nykstančių ir į Raudonąją knygą įrašytų augalų, gyvūnų, vabzdžių, grybų ir kerpių rūšių, kurios aprašytos šalia takų pastatytuose informaciniuose stenduose. Vieni iš įdomiausių gyvūnų rūšių - šikšnosparniai, kurių čia aptinkama net 7 rūšys iš 14 gyvenančių Lietuvoje. Šikšnosparniams nemažai sukalta ir ąžuoluose įkelta inkiliukų, kurie panašūs į paukščių, tik be apskritos angelės iš priekio. Dūkštų ąžuolynas garsus ne tik savo gamtinėmis vertybėmis. 1863m. ąžuolyne buvo įsikūręs sukilėlių štabas, o šalia esančiame Karmazinų slėnyje buvo įkurta sukilėlių ligononė. 2003 metais ruošiant takus, buvo minimos sukilimo metinės, todėl po senoliu ąžuolu miškininkai pastatė nulaužto kryžiaus formos paminklą, - to meto sukilimo simbolį. Čia Jūs galite aplankytis ir Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų 1994 m. pasodintą ąžuolyną. Dūkštos pažintinis pėsčiųjų takas Šalia Dūkštų ąžuolyno VĮ Vilniaus miškų urėdija kartu su Neries regioniniu parku įrengė naują pažintinį pėsčiųjų taką, kuris Dūkštų ąžuolyną sujungia su Karmazinų piliakalniu. Naujasis mūsų takas vingriuoja Dūkštos upelio pakrantėmis. Dūkšta savo vandenis pradeda rinkti Maišiagaloje ir pamažu platindama vagą atvingiuoja pro Dūkštų gyvenvietę ir įsilieja į Lietuvos upių motiną Nerį. Savo vingiuotais krantais, skirtingais šlaitais ir akmenų gausa, Dūkšta patraukė miškininkų dėmesį. Pasivaikščioję žvėrių išmintais takais, miškininkai nusprendė, kad tą gamtos grožį reikia parodyti visuomenei ir taip gimė idėja įrengti Dūkštos taką. Tako vaizdai prasideda nuo 1994 metais balandžio mėnesį Signatarų sodinto ąžuolyno. Šio ąžuolyno sodinimo talkoje dalyvavo Nepriklausomybės akto signatarai ir daugiau kaip pusė tuometinio Seimo narių. Talkos metu buvo pasodintas 141 ąžuoliukas ir kelios liepaitės. Dalis medelių sunyko, todėl 2003 metais Vilniaus miškų urėdijos miškininkai pasodino naujus medelius.
Kiek toliau paėjus miško keliuku, atsiveria platus reginys su kairiau esančiu Bradeliškių piliakalniu, o dešiniau matoma Dūkštų atodanga - tai ~15 m. aukščio ir 20 m. pločio palei Dūkštos upės vagą susiformavęs žemės nuogulų sluoksnis. Eidami rodyklių kryptimi, praeisite kadaise čia veikusį vandens malūną, kuris dabar tik mena kokius vandenis Dūkštos vandenis jis pasitikdavo ir palydėdavo. Dūkštos takas savo unikaliais vaizdais kiekviename žingsnyje vis kviečia nesustoti, bet vis judėti į priekį. Kas labai pavargs kopdami ar leisdamiesi pakrantės šlaitais, galės prisėsti ant suoliuko ir pasiklausyti medžių kalbos. O gal prisėdusiam pailsėti, upelio vandenys kalbėdami su akmenimis paseks gamtos pasaką, drauge pakviesdami ir paukštį... Kas gamtos neniokoja ir joje netriukšmauja, dažnai pamato gyvūną ar paukštį, o čia dar gyvena ir Raudonosios knygos saugoma didžioji miegapelė (Glis glis). Šis gyvūnėlis savo išvaizda primena pelę su puošnia uodega panašia į voverės. Ji aktyvi tik naktį, o dieną miega lizdelyje, todėl neblaškykime jos miego, nes ir taip Lietuvoje šių gyvūnėlių labai mažai kur randama.
Gale tako užlipsite į dvylikos metrų aukščio Karmazinų piliakalnį, kuris pagal padavimus, galėjo būti šventa sakralinė vieta - alkakalnis. Viso miško ir Dūkštos tako grožio neįmanoma pamatyti einant viena kryptimi, todėl nuo piliakalnio, kelis metrus reikia sugrįžti atgal, kad pamatytume vaizdus prieš upės tėkmę. Grįžtant taku nesupranti ar upelė savo vandenis panešėjo arčiau tavęs, ar takelis tave nuvedė link sraunios tėkmės. Širdžiai mieli vaizdai neleidžia skaičiuoti nei laiko prabėgusio čia, nei žingsnių žengtų takeliu. Rodyklė Jums parodys kurioje upelio vietoje sekliausia ir akmenimis pereisite į kitą Dūkštos krantą, kur Jus pasitiks įspūdingo dydžio ąžuolas. Šventasis Daubos ąžuolas gali papasakoti ką matęs per tris šimtus metų ir vargu ar kam vienam pavyks šį galiūną apglėbti, kurio apimtis net keturi metrai ir devyniasdešimt penki centimetrai.
Susipažinę su takelio vingiais miške, kur beveik nepaliesta žmogaus veiklos, išeisime į kultūrines pievas, kur atsiveria platus vaizdas į Dūkštų apylinkes. Kiek paėję pievų keliuku ir taku, sugrįžtame iki jau matyto Bradeliškių piliakalnio, pereiname tilteliu per Dūkštelę ir su gerais ispūdžiais sugrįžtame į tako pradžią. Jei šiuo taku neskubėsi, pamatysi kokias savo paslaptis gali atskleisti gamta ir kaip čia gali pailsėti nuo miesto šurmulio, išsikrauti fiziškai ir dvasiškai. Karmazinų pažintinis takas 2007 m. rugsėjį Neries regioninio parko direkcija ir VĮ Vilniaus miškų urėdija vilniečius ir sostinės svečius pakvietė į naujo - Karmazinų pažintinio pėsčiųjų tako atidarymą Neries regioniniame parke, Velniakampio draustinyje. Naujasis takas įrengtas netoli jau spėjusių išpopuliarėti Dūkštų ąžuolyno ir Dūkštos pažintinių takų. Tai jau trečiasis bendras, sėkmingai įgyvendintas, parko ir miškų urėdijos projektas.
4 kilometrų ilgio Karmazinų pažintinis pėsčiųjų takas įrengtas siekiant lankytojams atskleisti Neries regioninio parko kraštovaizdžio grožį - miškingą Neries slėnį, supažindinti su medynų įvairove, mitologine-istorine upės reikšme. Keliaujant nauju taku galima aplankyti didžiausią Vilniaus krašte Karmazinų pilkapyną, kuriame yra vieninteliai Lietuvoje po archeologinių kasinėjimų atkurti pilkapiai, pasigrožėti kerinčiu nuo 60 m. aukščio skardžio atsiveriančiu Didžiosios Velniakampio kilpos vaizdu, sužinoti apie senovės lietuvių laidojimo papročius, mitologinius akmenis, kadaise klestėjusį sielių plukdymą Nerimi, augalus ir gyvūnus. Miškų urėdijos ir parko direkcijos darbuotojai šį taką įrengė suprasdami jo istorinę, kultūrinę svarbą, taip pat norėdami gamtos mylėtojams parodyti natūralius gamtinius ir kultūrinius lobius, slypinčius visai šalia mūsų sostinės. Keliauti šiuo Karmazinų pažintiniu pėsčiųjų taku nėra lengva - take daug stačių šlaitų, ne visur įrengti takai bei laiptai, kadangi buvo siekiama, kad lankytojai pamatytų kuo natūralesnę, žmogaus nepaliestą gamtą. Atvykę lankytojai gali ne tik gėrėtis šių vietų grožiu, klausytis medžių ošimo, kvėpuoti nuo Neries sklindančia gaiva, tiesiog pabėgti nuo kasdieninio miesto šurmulio, bet ir susipažinti su šių vietų gamtos vertybėmis, čia yra įrengta net 19 informacinių stendų, o pavargę - atsipūsti įrengtose atokvėpio vietose, poilsiavietėse.
Iš Vilniaus į pažintinį taką Jūs pateksite važiuodami pro Sudervę Kernavės link. Likus 1 km. iki Dūkštų, sukite į kairę (įrengta nuoroda ,, Karmazinų pažintinis takas,,). Atstumas nuo Vilniaus iki naujo pažintinio tako - 22 km. Važiuodami iš Kauno, ties Vieviu sukite į dešinę Maišiagalos - Dūkštų kryptimi (kelio Nr.108), pravažiuokite Dūkštas, už 1 km. sukite į dešinę. Elniakampio ežeras Vasarą ežeras traukia piolsiautojus savo skaidriais vandenimis. Žvejas čia taip pat nenuobodžiaus.
Verkių rekreaciniai objektai Vargiai besurastume vilnietį, kuris nežino kas yra Žalieji Ežerai. Reikia būti tikrai dideliu ciniku, kad nejaustum palaimos žvelgdamas nuo kalnų kalnelių į gyvybingus upių slėnius, nepasijustum teesąs tik mažute gamtos dalele, žvelgdamas į galinguose skardžiuose panirusią ežerų didybę. O kur dar džiaugsmas įkvėpti pilnus plaučius miško ramybės, nespėjus net iš miesto išvažiuoti. Būtent todėl vilniečiai būriais plūsta į Verkių girininkijos miškus. Miškininkai poilsiautojams įrengė poilsiaviečių, atokvėpio vietų, pažintinių takų. Žaliųjų ežerų poilsiavietė Skirtingi žmonės - skirtingi ir jų poreikiai. Skirtingų paskirčių ir įrengti rekreaciniai objektai. Kad pasipliuškenti Žaliųjų ežerų poilsiavietėje, daug atiduotų kiekvienas miesto vaikas. Juolab, kad benardančius nuo tiltelių, prakaituojančius krepšinio ar tinklinio aikštelėse, krykštaujančius išsinuomotose valtyse, juos akylai prižiūri budintys gelbėtojai.
Riešės poilsiavietė Nuo šurmulio besislepiančius miestiečius pasitinka Riešės poilsiavietė. Besišypsančios vasaros įšildyti seklūs atabradai, įrenktame židinyje bespragsinčios malkos, kiekvieno sielą pripildys ramybės.
Dviračių tako poilsiavietė Aktyvesni poilsiautojai pailsina kojas Dviračių tako poilsiavietėje. Ir ežerėlių akys bangelėmis moja, ir žavi pavėsinė nuo lietaus saugo, ir įrengta laužavietė masina prisėsti.
Kiti rekreaciniai objektai
"Aukštojas" Netoli Juozapinės kalno, mokslininkai išmatavo ir rado dar aukštesnę vietą, kurią pavadino vardu "Aukštojas". Šią vietą galima rasti Migūnų girininkijos teritorijoje, apie tris šimtus metrų nutolusią nuo Juozapinės.
Poilsiavietė "Kelmytė" Įrengta 2005 metų vasarą Juodšilių girininkijoje Kv. Nr. 58, Skl. Nr. 10, prie vieno iš švariausių Vilniaus rajone upelių - Petešos. Poilsiavietė yra netoli Lydos plento, pušynų apsuptyje. Čia galima ne tik pagrybauti, pauogauti bet ir pažvejoti šalia esančiame tvenkinyje.
Poilsiavietė „Tatarka" Įrengta 2004 metais Juodšilių girininkijoje Kv. Nr. 27, Skl. Nr. 4 prie Lydos plento, netoli Totorinės kaimo. Tai labiausiai lankoma poilsiavietė Juodšilių girininkijoje, kadangi ji yra matoma nuo pagrindinio kelio. Daugelis lankytojų mielai sustoja trumpam atsikvėpti pušyne įrengtoje poilsiavietėje. Vaikai gali pasisupti supynėse. Poilsiavietė "Žvaigždutė" Poilsiavietė pavadinta "Žvaigždutė" todėl, kad tarybiniais laikais Pakenės mokyklos pionieriai šioje vietoje priimdavo piresaikas (mokinius priimdavo į pionierius) ir čia dar yra išlikę iš žemių supiltos penkiakampės žvaigždės forma. Poilsevietę supa pušynas, kuriam yra apie 95-100 metų. Mokslo metais, dauguma mokinių čia renkasi po pamokų ar paminėti svarbų mokslo švenčių. Kartais į poilsevietę užvažiuoja vestuvininkai, kurie mielai čia filmuojasi, linksminasi, taip pat aplinkiniai gyventojai, kurie švenčia jubiliejus. Įrengta poilsevietė 2002 metais. Poilsiavietė "Miško pasaka" Kalvelių girininkijoje 51 kv ribojasi su Kalvelių miestelio vidurinės mokyklos teritorija. Šiame miškelyje (51kv 5 Skl.) senoji mokykla švęsdavo pirmajį ir paskutinįjį skambutį, apsolventų išliestuves. Sovietiniais laikais čia visuomet vykdavo pionierių sąskrydžiai, liniuotės ir kitokie mokykliniai renginiai. Nenutrūko tradicijos ir dabar, mokiniai su mokytojais čia renkasi į gamtos pažinimo pamokas ar paminėti mokslo metų pradžios bei pabaigos. 2004 m girininko A. Vaitkevičiaus iniciatyva ir urėdijos pritarimu miško aikštelėje kurioje vykdavo šie renginiai buvo įrengta poilsiavietė ,,Miško pasaka". Poilsiavietė "Linksmasis šilelis" Žmonės pamėgo šią stovyklaviete ir ėmė ją itin intensyviai lankyti. Lankėsi jie ir gretimoje aikštelėje kurioje net sovietmečiu (slapta) susirinkdavo švesti Joninių , Žolinės ir kitų švenčių kurioms nepritarė tuometinė valdžia, todėl 2005 m. urėdijai pritariant čia buvo įrengta stovyklavietė ,,Linksmasis šilelis".
----------------------------------------------------------------------------------------------------------
|
|
| © Vilniaus Miškų urėdija | © Sprendimas: Rinkos Sprendimai |